Pasaulyje, kadaise kupiname harmonijos, paslaptinga tamsa ėmė plisti po žemes. Ji ne naikino—ji glumino. Kalnai pasislinko, upės susisuko, o žvaigždės persitvarkė danguje. Kiekviena gyva būtybė jautė, kaip nyksta pusiausvyra, tarsi pati visatos logika būtų sujaukta kaip sugedęs galvosūkis. Jūs žaidžiate kaip Liora, jauna keliautoja, apdovanota reta gebėjimu: ji gali matyti chaose paslėptus raštus. Vieną naktį, vedama mirguliuojančio žibinto ir šnabždančio vėjo, ji randa Apmąstymų šventyklą, senovinę vietą, kurioje, kaip sakoma, saugomas raktas į aiškumo atkūrimą pasaulyje. Bet viduje, nieko